Manau, kad pastarieji keli mano įrašai buvo vienaip ar kitaip įtakoti jau trečią mėnesį mane supančių nuotykių ir tebūnie jie pradžia to, ką, manau, tikrai verta paminėti ir mano asmeninėje kūdroje. Šis įrašas skiriamas pirma sau, bet kartu ir kitiem, mane suprantantiem ir nesuvokiantiem mano gyvenimo kelių pasirinkimų.

Pradžiai priminsiu, jog visų pirma, esu man suteikto gyvenimo tyrinėtojas ir nesvarbu kokią šis mano pašaukimas formą beįgautų: kelionės; mokslas; IT; filosofija, visada tai bus elementarus noras pažinti save, kitus ir mane supantį pasaulį. Nepaslaptis, jog pastarieji metai universitete, man buvo, tarsi, stebuklingų durų atsivėrimas į neatrastą pasakų pasaulį ir, jaučiu, jog tai didžiausia to dalimi pasireiškė keliavimu. Išnaršyta Europa, Amūro suvarpyta širdis kalnų takeliams, bei nuotykių troškimas. Vis gi nevaržomos svajonės neturi savų ribų – tik užsimerki ir regi beribius Amerikos Vakarų laukus, nieko nepasigailinčią Rusijos taigą, bei Afrikos genčių žmones tarsi siluetus šokančius apie milžiniškus laužus. Staiga, norisi keliauti toliau, daugiau, stipriau. Norisi atleisti savo troškimų grandines ir pasinerti į dar didesnius nuotykius. Vaikystėje ne kartą pergalvotus Indijana’os Jones nuotykius.

Prieš du mėnesius pradėjau ruoštis kažkam, ką iki šiol laikau ir manau ilgai dar laikysiu didžiausiu savo asmeniniu išbandymu, (kurį, žinoma, pranoks tik prieš keletą metų laikytas vairavimo testas). Nykščiu, siauru ilgu keliu, didele sunkia kuprine, vienu ypatingiausiu man sutiktu žmogumi, bei visais draugais, vienaip ar kitaip esančiais su mumis ir skaitančiais mūsų nuotykius mes atsiduosime savo troškimam ir bandysime pažinti ir visus supažindinti su mus supančiais stebuklais. Keliausime aplink pasaulį!

Nesiplėsiu čionai apie šią kelionę, nes ji jau aprašyta, užantspauduota ir priduota visų teismui kitoje Interneto gelmėje. Tai yra visų mus supančių kultūrų ir neregėtos gamtos lobyno tyrinėjimas, kurį darysime ne tik mes, bet ir visi mus sekantys žmonės. Pusantrų metų nematomai keliaujantys kartu su mumis.

Norėčiau asmeniškai pasiaiškinti kai kuriem draugams ir manęs nesuprantantiem žmonėm kodėl aš tai darau. Vis gi, nors ir jaučiu, beribį mane supančių draugų palaikymą, tikiu, jog nevisi jų supranta kokie asmeniniai troškimai mane verčia sekti šiuo rizikos ir nuotykių keliu. Pirma, paminėsiu dėl ko tai nedarau – nebandau garsiai šūkauti norint atkreipti į save dėmesį, nesiekiu naujo rekordo, nebandau bėgti nuo prievolės ar nesėkmių. Tai darau, nes noriu:

Pasilinksminti. Rodos, tarsi visą gyvenimą bėgau man jau sukurtu keliu – Mokykla – Universitetas – Darbas. Man 22eji. Skubėjau, stengiausi, niekur laiko nešvaisčiau. Naudojau gyvenimą standartinės upės – karjeros – plaukimui. Viskas buvo šaunu, tačiau jaučiu, jog prieš tęsiant šitą yrimąsi atėjo laikas padaryti kažką, ką liepia ir mano prislopinta širdis. Plaukti prieš srovę. Plaukti mažu intaku jos šaltinio link. Labai tikiuos, kad per šiuos ateinančius metus mes pasilinksminsime atsiduodami tam ko seniai jau troškome ir kaip visada gardžiai pasijuoksimės net ir ašarų apsuptyje

Atrasti save, atrasti ramybę. Paprastais žodžiais šnekant – sustiprėti. Noriu paskandinti save mintyse, nuskęsti ir vėl prisikelti. Sugriauti savo pamatus ir iš griūvėsiu sukurti Akropolį. Ne, ne tą spindintį – tą stiprų, žinių kupiną miestą.

Atrasti laisvę. Minties laisvę, kuri išvaduota net nuo paties savęs.

Pasidalinti kažką su kitais, Lietuva. Kelionių, kuriose keliavau vienas metu, supratau, jog nepasidalijant šiuo nuostabiu tavo akis veriančiu vaizdu, ar šiais aštriausiais turgaus kvapais visi prisiminimai ir potyriai slapta saugomi giliai atiminties labirintuose pasimiršta ir nublanksta. Visų pirma, jie net neįgauna tokios pačios vertės, kokią turėtų tai padovanojus kitam žmogui. Daugelio matyto filmo ‘Into the wild‘ pagrindinio herojau s žodžiai ‘Happiness only real when shared.’ (‘Laimė yra tikra tik tuo met, kada ja pasidalijama’), man taip pat yra labai artimi.

Žinau, kad kai kurios mano išvardintos priežastys yra tik kova su vėjo malūnais ir, greičiausiai, kai kurie tikslai niekad nebus pasiekti, tačiau bandyti kažkiek juos pažaboti galiu, o tai man ir yra svarbiausia. Bandyti.

Iki kelionės pradžios liko 24 dienos. Peace